Kraštovaizdžio sąvoka (žemės pratęsimas, matomas iš vietos ar vietos)1 įvairiose studijų srityse vartojama skirtingai, nors visi termino vartosenai reiškia, kad yra stebinčio subjekto (to, kuris vizualizuoja) ir stebimas objektas (reljefas), kurio vizualinės ir erdvinės savybės bei medijų grožis iš esmės išryškėja.

Kraštovaizdis geografiniu požiūriu yra pagrindinis tyrimo objektas ir pagrindinis geografinis dokumentas, iš kurio kuriama geografija. Apskritai, kraštovaizdis suprantamas kaip bet kuri žemės paviršiaus sritis, kuri yra įvairių jame esančių veiksnių sąveikos rezultatas ir turi vizualinį atspindį erdvėje. Todėl geografinis kraštovaizdis yra aspektas, kurį įgyja geografinė erdvė. Kraštovaizdis meniniu požiūriu, ypač vaizdinis, yra plataus reljefo grafinis vaizdas. Sąvoka šalis vartojama ta pačia prasme (nepainioti su politine šalies samprata). Peizažas taip pat gali būti materialus objektas, kurį turi sukurti ar modifikuoti pats menas.

Literatūroje kraštovaizdžio aprašymas yra literatūrinė forma, vadinama topografija (terminas, kuris taip pat įvardija topografiją kaip mokslą ir metodą, naudojamą grafiniam žemės paviršiaus vaizdui). Literatūrinėse ir esė konstrukcijose įprasta lyginti kraštovaizdį su valstiečiais (kaip civiliais), tai yra aplinką su žmonių grupėmis.